Lietuvos valstybingumo istorija nuo XIV a. iki 1990 m.

# LietuvosIstorija
# valstybingumas
# ValstybingumoIstorija

Nors Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose dar 1009 m., valstybės įkūrimas siejamas su kunigaikščiu Mindaugu, kuris 1253 m. buvo karūnuotas ir tapo pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi.

Šiais metais Vilnius pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. 

Buvo sukurtas Pirmasis Lietuvos Statutas (1566 m. – Antrasis, 1588 m. – Trečiasis) – svarbiausias krašto įstatymas. Didikas Albertas Goštautas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir Vilniaus vaivada, vadovavo rengiant Pirmąjį Lietuvos Statutą. Tai pirmas tokio lygio dokumentas Europoje.

Liublino unija – Lietuva sudarė sąjungą su Lenkija. Abi valstybės buvo sujungtos į federaciją – Abiejų Tautų Respubliką.

Jėzuitų kolegija reorganizuojama į Vilniaus universitetą.
Vyskupas Valerijonas Protasevičius 1569 m. pasikvietė į Vilnių Jėzuitus. Kitais metais atidarė Jėzuitų kolegiją, kurią 1579 m. reorganizavo į Vilniaus universitetą. Vyskupas garsėjo savo visuomenine ir švietėjiška veikla.

Abiejų Tautų Respubliką nuniokojo karai su Švedija ir Maskva. Patyrus milžiniškus nuostolius valstybėje prasidėjo nuosmukio laikotarpis.

Priimta pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje, nustačiusi svarbiausius XVIII a. europinę koncepciją atitikusius valstybės santvarkos organizavimo principus.

Pagrindinis Abiejų Tautų Respublikos įstatymas, 1791 m. gegužės 3 d. priimtas Ketverių metų Seimo, siekiant stiprinti valstybę ir atverti kelią visuomenės pažangai. Gegužės 3 d. Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų 1789 m. pagrindinio šalies įstatymo.  

Konstitucija atspindėjo to meto filosofines ir politines idėjas: valdžių padalijimo principą, respublikinį valdymą (nors ir monarchijos pavidalu), taip pat tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėją. Savo turiniu ji skyrėsi nuo garsiosiojo dokumento „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ – Gegužės 3 d. Konstitucija iš esmės persmelkta ne vien tik pilietinių teisių išskleidimo, bet ir bajoriškosios visuomenės sampratos. Vis dėlto, Gegužės 3-osios Konstitucija tapo reformų atspirties tašku. Reformų, kurias po kiek daugiau nei metų nutraukė 1793 m. Gardino Seimas ir vėlesnis Abiejų Tautų Respublikos išnykimas iš Europos žemėlapio. Tačiau Konstitucijos idėja liko gyvuoti ir įkvėpė vėlesnes kartas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Įvyko Tado Kosciuškos (1746–1817) vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje.

Įvyko trečiasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas (pirmasis – 1772 m., antrasis – 1793 m.). Abiejų Tautų Respubliką pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija, didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai.

Napoleonas užėmė Vilnių. Tuometinis laikotarpis nuo birželio 28 iki gruodžio 12 d. Lietuvoje vadinamas prancūzmečiu.

Lietuvoje ir Lenkijoje vyko sukilimai prieš Rusijos valdžią, juos numalšinus kilo represijų bangos. 1864 m. Rusija uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Prasidėjo sąmoninga lietuvių tautos kova dėl savo kalbos, spaudos ir teisių. Lietuviai neskaitė leidinių rusiškomis raidėmis, o knygos lietuviškais rašmenimis buvo slapta gabenamos iš Prūsijos. Aukodamiesi į Lietuvą knygas gabeno ir platino knygnešiai.

Išleidžiamas pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“. Jam pasirodžius, lietuvių tautinis sąjūdis, siekęs išsaugoti lietuvių kalbą, peržengė intelektualų sluoksnio ribas ir pasklido po visą Lietuvą. 1904 m. buvo panaikintas spaudos draudimas, prasidėjo tautinis atgimimas ir kultūrinis lietuvių pakilimas.

Vilniuje susirinko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijos buvo pripažintos etninėmis Lietuvos žemėmis, Rusijos valdžios paprašyta pripažinti Lietuvos autonomiją.

Lietuvos Taryba šalies sostinėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies gatvė Nr. 26), vienbalsiai priėmė nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi. Buvo nuspręsta nutraukti bet kokius valstybinius ryšius su kitomis valstybėmis ir nepriklausomą Lietuvos valstybę valdyti demokratiniais pagrindais. Šį aktą pasirašė 20 garsių to meto veikėjų, tarp jų Jonas Basanavičius, Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis.

Pradėta kurti Lietuvos kariuomenė.

Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, ginant tik atgimusią valstybę, jaunai Lietuvos kariuomenei teko kovoti su trimis priešais – bolševikų, bermontininkų ir Lenkijos kariuomenėmis.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu valstybė per trumpą laiką sugebėjo pasiekti reikšmingų laimėjimų daugelyje sričių, tačiau valstybės raida buvo sustabdyta prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo ir 1940 m. sovietinės okupacijos.

Tarpukariu Respublikos Prezidentais buvo išrinkti: Antantas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius.

Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva buvo kelis kartus okupuota nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Paskutinė Sovietų Sąjungos okupacija truko beveik 50 metų.

Peržiūrėti daugiau

Iki nacių ir sovietų karo Lietuvoje gyveno 208 tūkst. žydų. Pirmosiomis karo dienomis į Sovietų Sąjungos gilumą suspėjo pasitraukti 8–9 tūkst. žydų, kiti pasiliko nacių okupuotoje Lietuvoje. Lietuvoje vykdytas žydų genocidas gali būti skirstomas į 3 laikotarpius.

Pats baisiausias ir tragiškiausias Lietuvos žydams buvo pats pirmasis (1941 m. birželio pabaiga–lapkritis). Dar iki pradedant steigti getus (1941 m. liepos pabaiga–rugpjūtis) Lietuvoje buvo nužudyta tūkstančiai žydų. Anksčiausiai organizuotos masinės žydų žudynės buvo įvykdytos su Vokietija besiribojančios Lietuvos dalyje (Kretingos, Tauragės apskrityse) ir Kaune. 1941 m. liepos mėn. prasidėjo reguliarios ir masinės žydų žudynės Kauno VII forte, Vilniuje (Paneriuose), Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Vykstant areštams ir žudynėms, kartu buvo steigiami ir žydų getai bei laikinosios stovyklos. Didžiausi getai buvo įkurti Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Provincijoje gyvenę žydai praktiškai visiškai buvo sunaikinti iki 1941 m. lapkričio vidurio. Išsigelbėjo arba vietos gyventojų buvo išgelbėti tik nedidelis jų skaičius (maždaug 3–5 proc.). Taigi iki 1941 m. gruodžio nužudyta apie 80 proc. visų Lietuvoje likusių žydų (150–160 tūkst.). Laikinai buvo palikti tik Vilniaus (apie 20 tūkst.), Kauno (apie 15 tūkst.), Šiaulių (apie 5,5 tūkst.) ir Švenčionių (apie 500) getuose kalinami žydai. 

Antrasis etapas (1941 m. gruodis–1943 m. kovas) santykinai vadinamas stabilizacijos laikotarpiu, nes jo metu masinių žydų žudynių nevyko. Šiuo tarpsniu naciai siekė žydų darbo jėgą maksimaliai panaudoti vokiečių karo ekonomikos tikslams. Stabilizacijos laikotarpis baigėsi 1943 m., kai nacių administracija vasario mėn. nusprendė likviduoti getus. Pirmiausia tai buvo padaryta rytinėje Lietuvos dalyje. Iš pradžių buvo sunaikinti maži Svierių, Ašmenos ir Švenčionių apskričių žydų getai. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą, o kiti sušaudyti vietoje arba 1943 m. balandžio 5 d. Paneriuose. Iš viso nužudyta 4–5 tūkst. žydų. 

Trečiuoju laikotarpiu (1943 m. balandis–1944 m. liepa) Vilniaus apygardoje sustiprėjo sovietinių partizanų judėjimas. Iš getų pabėgę žydai stodavo į partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją likviduoti Vilniaus apygardos getus ir darbo stovyklas. Darbingi žydai turėjo būti perkelti į SS koncentracijos stovyklas. 1943 rugsėjo 23–24 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Darbingi vyrai ir moterys (apie 11 tūkst.) išsiųsti į Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklas, o senoliai, nedarbingos moterys ir vaikai (apie 3,5 tūkst.) išvežti sunaikinti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Kauno getas pradėtas likviduoti 1944 liepos mėn.: gestapininkai ėmė padeginėti Kauno geto namus. 6–7 tūkst. žmonių buvo išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, apie 1 tūkst. nužudyta ir tik 300–400 žydų išsigelbėjo. Šiaulių geto likvidavimas pradėtas 1944 m. liepos 15 d. Apie 2 tūkst. žmonių išvežta į koncentracijos stovyklas: vyrai buvo nugabenti į Dachau, o moterys ir vaikai – į Štuthofą. Karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių geto žydų. 

Iš viso nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos apie 8 tūkst. Lietuvos žydų. Garsi savo istorija ir kultūra Lietuvos žydų bendruomenė (litvakai) buvo beveik visiškai sunaikinta. Nužudytų Lietuvos žydų procentas (90–95 proc.) yra vienas didžiausių iš visų Vokietijos okupuotų kraštų. Nors „galutinis žydų klausimo sprendimas“ buvo suorganizuotas ir inicijuotas nacių, tačiau be aktyvaus dalies lietuvių administracijos ir vietos gyventojų talkininkavimo jo nebūtų pavykę taip sparčiai ir tokiu mastu įgyvendinti.

Peržiūrėti daugiau

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai kūrėsi ginkluotas rezistencinis judėjimas. Daugiau nei dešimtmetį Lietuvos partizanai kovojo nelygią kovą su okupantais. Nors ir pralaimėta, jų kova teikė vilties ir įkvėpimo tolesniam taikiam sovietmečio pasipriešinimui.

Ginkluotas lietuvių tautos pasipriešinimas sovietų okupacijai Lietuvoje prasidėjo nuo pirmųjų sovietinės Raudonosios armijos žingsnių Lietuvoje 1944 m. vasarą ir tęsėsi iki organizuotų partizanų struktūrų sunaikinimo 1953 m. Tai buvo vienas tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. 

1944 m. antrą kartą okupavusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga susidūrė su stipriu lietuvių tautos pasipriešinimu. Partizaninis karas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst., o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. 

Pagal partizanų kovos strategiją ir taktiką, organizacinių struktūrų kūrimą ir kaitą, vyriausiosios vadovybės kūrimą bei okupacinių represinių organų slopinimo metodus partizaninis karas skirstomas į tris periodus: 1944 m. vasara – 1946 m. vasara (pasipriešinimo organizacijų kūrimasis), 1946 m. vasara – 1948 m. pabaiga (apygardų veikla), 1949–1953 m. pavasaris (centralizuotų struktūrų sukūrimas ir jų sunaikinimas).

Pirmajam laikotarpiui būdingi visuotinio spontaniško sukilimo ir teritorinės gynybos elementai. 1944–1945 m. miškuose į kovą su okupantais susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų laisvės kovotojų. Pagrindu ginkluotam pokario pasipriešinimui tapo dar nacistinės okupacijos metais susikūrusi rezistencinė organizacija Lietuvos laisvės armija (LLA). Jau 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Teritoriniu principu sukurtos ir ilgą laiką veikė 7–9 partizanų apygardos. Apygardą sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas, būrius, skyrius. 

Antrasis partizaninio karo periodas – susiformavusių apygardų veiklos metas. Tapo aiški partizanų karinė struktūra. Suklestėjo partizanų spaudos leidyba – unikalus reiškinys, vykstant ginkluotam pasipriešinimui. Visose apygardose buvo įkurti informacijos, spaudos ir propagandos skyriai. Per visą laikotarpį ilgiau ar trumpiau ėjo beveik 80 pavadinimų periodiniai leidiniai, tiražai svyravo nuo keliasdešimt iki kelių tūkstančių egzempliorių. 

Trečiasis pasipriešinimo laikotarpis daugiausia susijęs su Lietuvos partizanus vienijančios centrinės vadovybės įkūrimu ir jos veikla. 1949 m. vasario mėn. vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), priimti kariniai ir politiniai dokumentai. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta politinė deklaracija skelbė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Lietuvos kariuomenės kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas.

1949-ieji tapo tam tikros takoskyros metais: viena vertus, buvo sukurta visos Lietuvos patriotines jėgas vienijanti partizanų organizacija, kita vertus, prasidėjo itin metodiškas partizanų struktūrų naikinimas. Plataus masto sovietinių struktūrų teroras, areštai, tremtys, agentų veikla, laisvės kovotojų žūtys, organizacinių struktūrų sunaikinimas – visa tai galutinai palaužė ginkluotą pasipriešinimą. 

Partizaninio karo pabaiga laikytina 1953 m. gegužės 30 d. suėmus partizanų vadą J. Žemaitį. Likę pavieniai kovotojai pamažu buvo nukauti arba suimti. Paskutinis Lietuvoje partizanas žuvo 1969 m.

Peržiūrėti daugiau

Tą dieną vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Jonas Žemaitis-Vytautas išrinktas Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininku, kuriam suteikti aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai.

Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, laisvės kova tęsėsi. Partizaninį judėjimą pakeitė „tylioji“ rezistencija, vėliau – disidentinis sąjūdis. 

Palyginti su kitomis Sovietų Sąjungos respublikomis, Lietuvoje pilietinis pasipriešinimas sovietinei sistemai buvo itin intensyvus. 1955–1958 m. KGB Lietuvoje išaiškino 61 nelegalią organizaciją, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės, daugiausia jaunimas. 1956–1957 m. KGB užfiksavo 126 antisovietinių atsišaukimų platinimo atvejus, 419 anoniminio pobūdžio laiškų. Rengtos ir viešos protesto akcijos, pavyzdžiui, 1956 m. demonstracijos Vilniaus ir Kauno kapinėse, kuriose lietuviai išreiškė palaikymą Vengrijos revoliucijai. 

Bažnyčiose ir nelegaliose vienuolijose vyko religinės literatūros, valdžios uždraustų knygų, daugiausia išleistų prieškario Lietuvoje ir po karo išeivijoje, perrašinėjimas, kopijavimas ir platinimas. Įkuriamos kilnojamos pogrindžio spaustuvės. Brutalūs sovietinio režimo veiksmai prieš Katalikų bažnyčią ir tikinčiuosius iššaukė dvasininkų kolektyvinius protestus, kurie dažniausiai reiškėsi tūkstančius parašų surinkusiomis peticijomis (viena iš jų buvo surinkusi daugiau kaip 17 tūkst. parašų), siunčiamomis partinei Lietuvos ar Maskvos valdžiai, Lietuvos bažnyčios hierarchams ir į Vakarus. 

Naują pilietinio pasipriešinimo etapą žymėjo 1972-ieji: protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegina Romas Kalanta ir įsižiebia masinė protesto demonstracija Kaune; pasirodo periodinis pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, keliantis į viešumą tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių pažeidimus. Tai buvo ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje, kurio KGB nesugebėjo sustabdyti per 17 metų, nepaisant brutalaus persekiojimo, agentų verbavimo ir kitų ypatingų pastangų.

8-ajame dešimtmetyje kuriasi sambūriai, viešai deklaruojantys savo tikslus – ginti žmogaus teises, atsispirti rusifikacijai, tautinio identiteto slopinimui. 1976 m. įkuriama Lietuvos Helsinkio grupė (LHG), kurios veikla – stebėti, kaip SSRS vykdo Helsinkio pasitarimuose priimtus įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje. Pradeda veikti Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), atvirai kelianti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją ir 1987-aisiais surengusi prie Adomo Mickevičiaus paminklo pirmą sovietų okupuotoje Lietuvoje viešą mitingą, skirtą Molotovo–Ribentropo pakto pasekmėms Lietuvai įvertinti. 

Neginkluotos rezistencijos susiformavimas ir stiprėjimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje įnešė reikšmingą indėlį į SSSR sužlugimą, nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.

Peržiūrėti daugiau

Sąjūdis – 1988 m. birželio 3 d. susibūręs pilietinis judėjimas. Sovietinės okupacijos metais atvirai ir legaliai galėjo veikti tik Lietuvos komunistų partija bei jai pavaldžios organizacijos. Tik 1985 m. Sovietų Sąjunga pabandė demokratizuoti šalies gyvenimą ir pradėjo persitvarkymą („perestroiką“). Naujos laisvės formos paskatino anksčiau slopintų pilietinių judėjimų atsiradimą. Vienas tokių savarankiško sambūrio pavyzdžių okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdis. Išnaudodami įvairias pilietinio aktyvumo formas, sąjūdiečiai telkė Lietuvos gyventojus pokyčiams šalyje įgyvendinti, iš kurių neabejotinai svarbiausias buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 dieną.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Jame rašoma, kad atkuriamas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenumas ir nuo šiol ji vėl yra nepriklausoma valstybė.

Peržiūrėti daugiau